1

4  
Istorija
Kazlų Rūdos ligoninės kūrimosi istorijoje būta įvairių etapų. Viskas priklausė nuo politinės, ekonominės situacijos, bet juk istoriją kuria žmonės, jie yra svarbiausi...
Liubomiras_Laucevicius_pataisaKazlų Rūdos gydymo įstaigų istorijos pradžia laikytini 1933 metai, kai po studijų Vienos medicinos universitete tuometiniame valsčiaus centre įsikūręs daktaras Liubomiras Laucevičius (1905-01-12 – 1993-06-25) (Visuotinė Lietuvos enciklopedija, 2007 m. psl. 605) savo namuose įsteigia ambulatoriją. Personalą sudaro trys moterys: medicinos sesuo Zarauskienė, Emilija Šukytė bei akušerė Julija Mikalavičienė (turėjusi palatą namuose). Tais laikais nieko nestebino mokyklose kambarėlius turintys mokytojai ar  pacientus namie priimantys gydytojai.
1945 m. L. Laucevičius išvyksta į sostinę ir likusį gyvenimą skiria moksliniam darbui: prof. dėsto Vilniaus universitete, vadovauja Hospitalinės terapijos katedrai, Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutui.
Tarybiniais metais daktaro namas Vytauto gatvėje, kuriame būta ir pirmosios ambulatorijos, nacionalizuotas (kaip ir visi didesni negu 60 kv. m).
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gerbiamas L. Laucevičius valstybės grąžintą jam pastatą padovanoja Kazlų Rūdos miestui. Nuo 1980 m. čia įsikūrusi Muzikos mokykla. Nors keitėsi namo spalvos, paskirtis, bet liko tie patys sienojai, patogūs autentiški laiptai ir ypatinga išgryninta dvasia, bene pusę amžiaus čia šeimininkavusių žmonių, dėvėjusių baltus chalatus, palikta.
Bronius_Citavicius_1909-1963_pataisa
Dvylika sunkių pokario metų (nuo 1945 iki 1957) ne tik už žmonių sveikatą, bet ir už gyvybę atsakingas  daktaras Bronius Čitavičius (1909 05 08 – 1963 10 11).  Medicinos mokslus studijavęs Kauno Vytauto Didžiojo  universitete, dešimtmetę praktinę patirtį turintis specialistas imasi didelių darbų.
1944-1945 metais Kazlų Rūdoje  namuose ir aplinkiniame miške iškastose žeminėse-palapinėse žiemą ir vasarą veikė karo ligoninė, kur buvo operuojami sužeisti kariškiai ir civiliai iš Šakių, Vilkaviškio rajonų. Miesto centre esančiose kapinėse palaidota didžiuma mirusiųjų karo ligoninėje.
Frontui pasitraukus į Rytprūsių – Vokietijos pusę, ligoninė evakavosi į vakarus, o Kazlų Rūdai liko vertingas turtas – P.Klimo name sumontuotas rentgeno aparatas RUM-4.
1950 m. Kazlų Rūda tampa rajono centru. Daktarui Broniui Čitavičiui tenka kurti rajoninę ligoninę. Pradėti naujas statybas nėra sąlygų, tad panaudojami žiauriais pokario laikais ištuštėję pastatai: poliklinika ir penkiasdešimties lovų ligoninė su akušeriniu-ginekologiniu, vidaus, vaikų, chirurginiu skyriais, sanitarine–epidemine stotim įsikuria nacionalizuotuose L. Laucevičiaus, P. Klimo, Ulevskių, Baranauskų bei vokietmečiu išžudytų žydų namuose.
Elena_Burduliene_1925-1999_pataisaIš tuomečio medicinos personalo minėtini vyresnioji medicinos sesuo Elena Burdulienė, gydytojai: Marija Puzinaitė, Regina Paltanavičienė, Povilas Petraitis, Agota Grubienė, Aldona Makarevičienė, Halina Salienė, Smailys ir kt. Daktarui Broniui Čitavičiui už profesinę ir organizacinę veiklą suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas.
Gaila, kad paties vyriausiojo gydytojo Broniaus Čitavičiaus sveikata anksti pašlijo: tebūdamas keturiasdešimt aštuonerių jis gauna invalidumą ir nebegali dirbti, o po šešerių metų Kauno respublikinėj klinikinėj ligoninėj ant aplankyti atvykusios  kolegės Reginos Paltanavičienės rankų miršta. Tuo metu širdies operacijų Lietuvoje dar nedarė, o mirties priežastis buvo kairiajame prieširdyje ant kojytės organizuotas trombas, blokavęs dviburį vožtuvą ir kairį skilvelį.
Liudas_Cerneckis_Zemaitis_pataisaPirmuosius miestelio daktarus Liubomirą Laucevičių ir Bronių Čitavičių žino bei mena ne tik vyresnioji karta, bet ir jaunimas. Kaip nežinos, jei Kazlų Rūdoje iki šiol gyvos legendos apie šiuos kilniaširdžius,  aukštos kultūros, nepriekaištingos moralės didžius žmones, sąžiningai išgyvenusius tarpukario bei pokario laikus, gelbėjusius ir lietuvį, ir rusą, ir žydą, ir vokietį. Laimingi, kurie su jais susitiko laimės, nelaimės ar ligos valandą.
Kitus penkerius metus vyriausiojo gydytojo pareigas užima Bronislovas Šarkys ir Liudas Černeckis-Žemaitis. Pastarojo vadovavimo metais skiriamas miško plotas, kuriame pastatoma trisdešimties lovų Vaikų tuberkuliozinė ligoninė. Perkėlus vaikus į Valkininkų sanatoriją, tose patalpose iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo veikė Vidaus ligų skyrius. L. Černeckis-Žemaitis, šiuo metu pensininkas, gyvena Višakio Rūdoje.
Halina_Saliene_1921-1989_pataisaAtrodo, visko būta tik vakar. Aplink dar gausu to, ką lytėjo jos rankos, kur kliuvo  žvilgsnis, kas džiugino širdį ar neramino... Buvo tokia Halina Salienė (1921 09 15 – 1989 10 01). 1947 m. baigusi Vilniaus universitetą po trejų metų visiems laikams atvažiuoja į Kazlų Rūdą. Pirmuosius dvylika metų dirba pediatre, o nuo 1962 metų spalio užima Kazlų Rūdos ligoninės vyriausiosios gydytojos pareigas. Galima tik džiaugtis, kad miestelio ligoninei vadovavo neeilinių organizacinių sugebėjimų turinti, plataus akiračio asmenybė, visas profesines žinias atidavusi gyventojų medicininės pagalbos gerinimui.
Septintame–aštuntame dešimtmetyje geležinkeliais lengvai pasiekiamoje Kazlų Rūdoje prasidėjo didelės statybos. Išaugo du medžio apdirbimo kombinatai, mašinų remonto gamykla, plėtėsi miško pramonės ūkis, pastatytas daugiabučių gyvenamųjų namų rajonai. Puošėsi, gražėjo miestelis, tik ligoninė buvo išsimėčiusi dvidešimtyje įvairiausių pastatėlių. Niekas net nedrįso svajoti, kad kada nors bus kitaip. Bet esama pasauly stebuklų!
Regina_Paltanaviciene_1925-2008_pataisa1967 m. Kazlų Rūdos miškų pramonės ūkiui, vadovaujamam Zigmo Paltanavičiaus,  už geriausius Tarybų Sąjungoje pasiektus rezultatus buvo įteikiama pereinamoji Raudonoji vėliava.  Iškilmingame renginyje dalyvavo TSRS miškų pramonės ministras Timofejevas, visų Kazlų Rūdos įmonių ir įstaigų vadovai. Į šventei skirtą pobūvį susirinko ir garbingų vyrų protingos žmonos: ten gydytojos Halina Salienė ir Regina Paltanavičienė ištaikė progą ir ministrui pasiguodė vargana, jokių perspektyvų neturinčia  miestelio ligoninės būkle. Sąjunginio ministro būta tikro džentelmeno – jis apdovanojo medikes pažadu. Net pusantro milijono rublių ligoninės statybai iš karto duos, ir tai tik pradžia! Tai buvo labai dideli pinigai...  
Susižinojus ministerijos ir ministro adresus, užkaista geležinkelis Kazlų Rūda–Maskva: įtakingų ponų skrandžiams ir širdžiai mielos dovanėlės  iš mažo miestelio ir pradėti vykdyti pažadai iš Maskvos. LTSR sveikatos apsaugos ministras Kleiza ne tik labai stebėjosi, bet ir žavėjosi Kazlų Rūdos medikių drąsa bei išradingumu: „Ką padarė tos moterys, kad už sąjungines lėšas Lietuvos provincijoj ligoninė statoma!“
Aišku, prie naujosios ligoninės statybų ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijai teko nemažai prisidėti. Už „auksinius“ Maskvos rublius buvo nupirkta daug aparatūros iš užsienio: čekiška operacinės ir stomatologinių kabinetų įranga, daugiakanaliai EKG aparatai, vektokardiografai (Kauno klinikos skolinosi, nes neturėjo), pastatytas daugiabutis namas medikams, ligoninės vidaus ir išorės puošimui nupirkti autoriniai žinomų menininkų darbai.
Pinigų kelionė iš „Sąjungos miško“ į „Lietuvos sveikatą“ buvo sunkiai įkandamas rebusas  ir Vilniui, ir  Maskvai. Sumanymų vykdytojams Kazlų Rūdoje tai buvo tikras galvos skausmas. Jeigu visos kančios ir sunkumai būtų apvainikuotos tokiomis gražiomis pergalėmis, tai daugelis tikrai sakytų – tebūnie. Ligoninė pastatyta greit – nuo projekto iki įsikūrimo tepraėjo šešeri metai. Kazlų Rūdos miesto žmonėms, medicinos darbuotojams tai buvo didžiulis džiaugsmas, ilgai laukta dovana. Erdvi triaukštė poliklinika ir stacionaras su traumatologiniu, vaikų, ginekologiniu,  vidaus  ligų skyriais, medicininiu inventoriumi, baldais ir šauniu medikų kolektyvu.
Ligoninės kompleksas – tai paminklas daktarei Halinai Salienei ir jos kolegoms. Pradėjusi dirbti B. Čitavičiaus suburtame kolektyve, vėliau pati tampa traukos centru. Apie gerbiamą daktarę spiečiasi jos komanda, į Kazlų Rūdą atvykusių jaunų medikų šeimos: E. ir R. Astromskai, M. ir P. Dauniai, J. ir V. Laukaičiai, B. ir V. Furmanavičiai, L. ir O. Obuzinai, B. ir A. Kapočiai, V. ir A. Valiukėnai, J. ir T. Stasiūnai, Z. ir V. Širkai, puikūs specialistai V. Senda, I. Lukoševičiūtė, Z. Pajarskienė, V. Kazlienė, A. Jasaitienė, Z. Mažeikienė, S. Kilijonas, V. Klimienė, N. Povilaitienė, G. Akelaitis, V. Štarkienė, R. Bagdonienė, D.Martinaitienė, M. Tėberienė, L. Steponkienė, G. Bungardienė, A.Pačkauskienė, V. Kriščiūnas, V. Velioniškis., stomotologai: R. Kaselienė, R. Demikienė, V. Bieliūnienė, A. Barisienė, Vanagienė.
Halina Salienė ne tik puiki gydytoja, bet ir didelė visuomeninio darbo entuziastė, aktyvi saviveiklininkė. Už nuopelnus apdovanota daugybe garbės bei padėkos raštų, Darbo veterano ordinu, Saviveiklos žymūno ženklu ir pelniusi patį aukščiausią apdovanojimą – Kazlų Rūdos žmonių meilę, pagarbą. Sunkios ligos - vėžys pakerta ir gydytojus, bet prasmingo gyvenimo šviesa tebešviečia, laikas  nepajėgia jos užgesinti.
Visa Kazlų Rūdos ligoninės istorija lyg pasaka, lyg legenda, bet ji buvo ir yra.
Inteligentai daug vietos neužima.

Ruošė gydytoja Irena  Lukoševičiūtė-Skučienė
 
Copyright © 2009 Kazlų Rūdos Ligoninė
Svetainių kūrimas: Dizaino Arkliukas